Atsiskaitymai užsienyje: pasirinkus ne tą valiutą, sąskaita gali išaugti keliolika eurų

Įsibėgėjus vasaros kelionių sezonui, ne euro zonos šalyse atostogaujantiems tautiečiams svarbu žinoti, kokia valiuta – savo ar vietine – atsiskaitinėti banko kortele, kad už mokėjimą nebūtų nuskaičiuotas papildomas kurso keitimo mokestis. Pasirinkus ne tą valiutą, kiekvienas atsiskaitymas banko kortele gali pabrangti keliais ar net keliolika eurų.

Lietuviško kapitalo „Urbo“ banko Verslo tarnybos direktorius Julius Ivaška pastebi, kad keliaudami užsienyje lietuviai dažnai renkasi atsiskaityti eurais vien todėl, kad taip paprasčiau suprasti galutinę sumą. Svetima valiuta daliai keliautojų atrodo paini: sunku greitai perskaičiuoti kainą, kyla baimė, kad prekybininkas į terminalą įves didesnę sumą, o pats pirkėjas to laiku nepastebės.

„Vis dėlto būtent čia ir slypi vienas dažniausių keliautojų permokėjimo spąstų. Kai ne euro zonos terminale pasirenkama mokėti eurais, valiutos konvertavimą atlieka jau nebe jūsų bankas, o prekybininko ar bankomato paslaugų teikėjas. Tad už galimybę iš karto matyti sumą eurais dažnai sumokama papildomai – pritaikomas antkainis neretai būna gerokai didesnis nei kliento banko taikomas valiutos keitimo mokestis“, – perspėja jis.

Mokėjimas ne ta valiuta gali pabrangti ir 12 eurų

Pasak J. Ivaškos, svarbu suprasti, kas perskaičiuoja mokėtiną sumą į eurus. Jei ne euro zonos šalyje pasirenkama mokėti vietine valiuta, pavyzdžiui, Turkijos liromis ar Lenkijos zlotais, valiutos keitimą įprastai atlieka kortelės tinklas ir kortelę išdavęs bankas.

„Tokiu atveju žmogus atsiskaito taip, kaip atsiskaitytų vietinis gyventojas – tos šalies valiuta. T. y., suma į eurus perskaičiuojama pagal kortelės tinklo taikomą kursą, bankui pritaikant savo nustatytą mokestį. Pavyzdžiui, „Urbo“ banke, kai operacija atliekama ne eurais, taikomas 2 proc. valiutos keitimo mokestis. Tai yra aiškus ir iš anksto žinomas mokestis, kurį galima pasitikrinti savo banko kainyne“, – nurodo J. Ivaška.

Visai kita situacija būna tuomet, kai užsienyje pasirenkama mokėti ne vietine valiuta, o eurais. Tokiu atveju dažnai įsijungia vadinamasis DCC – dinaminis valiutos konvertavimas. Tai reiškia, kad sumą į eurus perskaičiuoja ne kortelę išdavęs bankas, o prekybininko, bankomato ar jų mokėjimų partnerio sistema.

„Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo patogu – žmogus iš karto mato sumą eurais ir nebeturi pats skaičiuoti, kokia suma bus nurašyta nuo sąskaitos. Tačiau būtent už šį patogumą dažnai ir sumokama: 2025 m. „Mastercard“ DCC gide pateikiama pavyzdžių su 8 proc. antkainiu, o ankstesni Europos vartotojų organizacijos (BEUC) skaičiavimai rodė, kad dinaminio valiutos konvertavimo kaina gali siekti ir 12 proc.“, – atkreipia dėmesį „Urbo“ banko atstovas.

Pavyzdžiui, jei ne euro zonos šalyje banko kortele perkate prekę, kurios kaina – 100 eurų, ir pasirenkate vietinę valiutą, su „Urbo“ banko taikomu 2 proc. valiutos keitimo mokesčiu galutinė suma siektų apie 102 eurus. Jei nuspręstumėte mokėti eurais, su 8 proc. dinaminio valiutos konvertavimo antkainiu galutinė suma išaugtų iki 108 eurų, 12 proc. atveju – iki 112 eurų.

„Taigi, jei keliaudami užsienyje perkate suvenyrą, vakarieniaujate restorane, atsiskaitote už ekskursiją ar automobilio nuomą ir terminale pasirenkate mokėti eurais, vien dėl valiutos konvertavimo galite sumokėti ir keliolika eurų daugiau“, – pažymi J. Ivaška.

Kartu jis pabrėžia, kad šie procentai nėra rinkos vidurkis, o tik pavyzdžiai. Centralizuoto dinaminio valiutos konvertavimo antkainio ar nustatytų jo „lubų“ nėra – viskas priklauso nuo konkretaus prekybininko, bankomato operatoriaus ar jų mokėjimų partnerio.

Patogumas jums – pelnas kitiems

Pasak „Urbo“ banko Verslo tarnybos direktoriaus, DCC antkainis didelis būna neatsitiktinai – mokėjimas savo valiuta užsienyje yra papildoma paslauga, iš kurios užsidirba ją siūlantys tarpininkai: prekybininkas ar kortelių atsiskaitymus aptarnaujanti įmonė.

„Kai prekybininkas ar atsiskaitymą aptarnaujanti įmonė turistui pasiūlo mokėti patogiai, t. y. jo paties valiuta, iš tokios operacijos jie gali gauti komisinį ar dalį valiutos keitimo maržos. Todėl šį „patogumą“ siūlyti apsimoka. Neturėtų stebinti, kad toks pasirinkimas dažniau atsiranda ten, kur lankosi daug turistų: oro uostuose, kurortuose, viešbučiuose, restoranuose, turistų mėgstamose krautuvėlėse ar bankomatuose“, – sako J. Ivaška.

Jo teigimu, tai nėra nelegali praktika, tačiau vartotojui ji gali atrodyti kaip spąstai, nes sprendimą dažnai tenka priimti greitai – stovint prie kasos, laikant kortelę rankoje ar skubant prie bankomato. Nors informacija apie taikomą kursą ir antkainį turi būti pateikta, žmonės dažnai pamato tik vieną dalyką – pažįstamą sumą eurais.

„Būtent dėl to atsiskaitant užsienyje geriau neskubėti, jei norite sukontroliuoti išlaidas ir sutaupyti. Atostogaudami dažnai mokame mažomis sumomis – už kavą, taksi, užkandžius, muziejus ar suvenyrus, todėl keli papildomi procentai gali atrodyti nepastebimi. Tačiau po kelionės iš tokių smulkių permokų gali susidaryti reikšminga suma“, – pabrėžia „Urbo“ banko atstovas.

Jis priduria, kad išvykus į užsienį verta įsijungti banko programėlės pranešimus apie mokėjimus ir reguliariai pasitikrinti sąskaitą. Tai padeda išlaidas sekti realiu laiku ir greičiau pastebėti, jei atsiskaitant buvo pritaikytas papildomas mokestis.